savabūdis

savabū̃dis, -ė adj., smob. (2) 1. BŽ309, Klt, Trgn, Ds, Žž, Rm kas iš veido nepanašus į kitus savo šeimos narius: Jaunylis sūnus nei ant tėvą, nei ant močią – savabū̃dis toks Sb. Jis savabūdis, išsiskiria iš visų Antš. Panaši? Kur jau! Ana suvisu savabū̃dė Plš. 2. NdŽ kas turi savo būdą, elgseną: Buvo labai atkaklus savabūdis Vaižg.